Kodėl kiaušidžių vėžys dažnai diagnozuojamas vėlai?

Nespecifiškumas, patikros programos nebuvimas, psichologinis atidėliojimas ir diagnostiniai iššūkiai

Įvadas

Kiaušidžių vėžys išlieka viena didžiausių iššūkių keliančių ginekologinių onkologinių ligų dėl vėlyvos diagnostikos. Pasaulyje kasmet diagnozuojama apie 300 000 naujų atvejų, o mirtingumas išlieka aukštas [1,2]. Lietuvoje kasmet nustatoma apie 400 naujų ligos atvejų, o apie 250 moterų miršta nuo šios ligos [3].

Apie 70 % pacienčių kiaušidžių vėžys nustatomas III–IV stadijoje, kai navikas jau būna išplitęs pilvo ertmėje ar kituose organuose [2,4]. Ankstyvos stadijos ligos penkerių metų išgyvenamumas gali viršyti 90 %, tačiau pažengusios ligos atvejais jis sumažėja iki 30–40 % [2,4]. Šie duomenys rodo, kad pagrindinė problema nėra gydymo nebuvimas, o pavėluotas ligos nustatymas.

Vėlyvą diagnostiką lemia keli tarpusavyje susiję veiksniai: nespecifiniai simptomai, patikimos visuotinės patikros programos nebuvimas, psichologinis simptomų ignoravimas bei sudėtingas diagnostikos procesas.

Nespecifiškumas: simptomai, kurie „neatrodo pavojingi“

Vienas svarbiausių veiksnių – ankstyvųjų simptomų nespecifiškumas. Kiaušidžių vėžys ilgą laiką nesukelia aiškių ar specifinių požymių, būdingų tik šiai ligai [2].

Dažniausi ankstyvieji simptomai:

• pilvo pūtimas;

• greitas sotumo jausmas;

• apetito sumažėjimas;

• dubens ar pilvo maudimas;

• dažnesnis šlapinimasis;

• nuovargis;

• svorio pokyčiai.

Šie simptomai dažnai siejami su virškinimo sutrikimais, dirgliosios žarnos sindromu, šlapimo takų infekcijomis ar hormoniniais pokyčiais. Dėl to pacientės neretai ilgą laiką gydomos nuo nepiktybinių būklių, o onkologinis ištyrimas atidedamas.

Tyrimai rodo, kad dauguma pacienčių simptomus jaučia kelis mėnesius iki diagnozės nustatymo, tačiau jų intensyvumas būna nedidelis ir progresuoja palaipsniui [7]. Tai apsunkina ankstyvą klinikinį atpažinimą.

Patikros programos nebuvimas

Skirtingai nei gimdos kaklelio ar krūties vėžio atvejais, šiuo metu nėra pakankamai jautraus ir specifiško tyrimo, tinkamo visuotiniam kiaušidžių vėžio patikros taikymui [2,7].

Dažniausiai naudojami tyrimai:

• navikinis žymuo CA-125;

• žmogaus epididiminio baltymo 4 (HE4) tyrimas;

• transvaginalinis ultragarsinis tyrimas.

  
  

Tačiau:

• CA-125 gali būti padidėjęs esant endometriozei, dubens uždegiminėms ligoms ar net fiziologiniams pokyčiams;

• ankstyvos stadijos kiaušidžių vėžio atvejais CA-125 gali būti normos ribose;

• ultragarsinis tyrimas ne visada leidžia patikimai diferencijuoti gerybinius ir piktybinius darinius.

Dideli atsitiktinių imčių tyrimai, vertinę patikros efektyvumą, neparodė reikšmingo mirtingumo sumažėjimo taikant visuotinę patikrą bendroje populiacijoje [7]. Dėl klaidingai teigiamų rezultatų kyla nereikalingų chirurginių intervencijų ir komplikacijų rizika. Todėl organizuotos nacionalinės patikros programos daugelyje šalių šiuo metu nėra rekomenduojamos.

Psichologinis atidėliojimas

Be medicininių priežasčių, reikšmingą vaidmenį atlieka ir psichologiniai veiksniai.

Dažnos priežastys, dėl kurių moterys atidėlioja vizitą pas gydytoją:

• simptomų nuvertinimas ir priskyrimas „nekenksmingoms“ būklėms;

• baimė išgirsti onkologinę diagnozę;

• socialiniai ir profesiniai įsipareigojimai;

• informacijos stoka apie ligos simptomus ir riziką.

Kadangi simptomai dažniausiai nėra ūmūs ar stipriai trikdantys, pagalbos kreipimasis gali būti atidėtas mėnesiams. Per šį laiką liga gali progresuoti į pažengusią stadiją.

Tyrimai rodo, kad didesnis informuotumas apie nuolatinius, progresuojančius pilvo simptomus gali sutrumpinti laiką iki pirmojo kreipimosi į gydytoją ir prisidėti prie ankstesnės diagnostikos [7].

Diagnostiniai iššūkiai

Net ir kreipusis į gydytoją, diagnostikos procesas gali būti sudėtingas. Pirminėje sveikatos priežiūros grandyje simptomai dažnai pirmiausia siejami su dažnesnėmis virškinimo ar šlapimo sistemos ligomis.

Diagnostiniai iššūkiai apima:

• simptomų nespecifiškumą;

• mažą ligos paplitimą bendroje populiacijoje;

• ribotą biomarkerių jautrumą ankstyvose stadijose;

• poreikį diferencijuoti daugybę gerybinių dubens patologijų.

Kiaušidžių vėžys pasižymi biologiniu agresyvumu ir gebėjimu anksti plisti pilvaplėvėje mikroskopiniu lygmeniu, nesukeldamas ryškių anatominių pokyčių [4]. Dėl to net vaizdiniai tyrimai gali neatskleisti ligos ankstyvoje stadijoje.

Galutinė diagnozė nustatoma tik atlikus histologinį tyrimą – operacijos ar biopsijos metu paimto audinio analizę.

Literatūra

1. World Health Organization (WHO). Global Cancer Observatory: Ovarian Cancer Statistics.

2. Sung H. et al. Global Cancer Statistics 2020. CA Cancer J Clin. 2021.

3. Nacionalinis vėžio institutas (Lietuva). Onkologinių ligų statistika.

4. National Comprehensive Cancer Network (NCCN). Ovarian Cancer Guidelines.

5. American Cancer Society. Ovarian Cancer Overview.

6. Kuchenbaecker KB et al. Risks of breast and ovarian cancer associated with BRCA1 and BRCA2 mutations. JAMA. 2017.

7. Jacobs IJ et al. Ovarian cancer screening and early detection research. Lancet Oncology.